AR KATALIKYBĖ = KRIKŠČIONYBĖ?

„Na, o Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo,
sutelkdami dėmesį į suviliojančias dvasias ir velnių mokslus;
veidmainingai kalbantys melą; turintys savo sąžinę išdegintą karšta geležimi;
draudžiantys tuoktis ir įsakantys susilaikyti nuo maisto, kurį Dievas sukūrė,
kad būtų priimtas su padėka tų, kurie tiki ir pažįsta tiesą“ (1Tim 4:1-3).

Daugelis žmonių mano, kad krikščionybė ir katalikybė – tai vienas ir tas pats, kad tai – sinoniminiais žodžiais apibrėžta ta pati religinė pakraipa. Šiomis dienomis tie pavadinimai praktiškai sutapatinti, ypač jei apie tai kalba katalikybei prijaučiantis žmogus. Tas gi žmogus, kuris žino skirtumą tarp šių dviejų terminų, kalbėdamas apie krikščionybę, vargiai ar tapatins ją su katalikybe...

Pabandykime trumpai apžvelgti katalikybės ir krikščionybės istoriją, o svarbiausia – tai, kuo remiasi kiekvienos jų tikėjimas.


Krikščionybė ir jos atsiradimas

Neskaičiusįjį Šventojo Rašto, norėčiau trumpai supažindinti su krikščionybės atsiradimu. Prieš du tūkstantmečius pas Izraelio tautą buvo atėjęs Dievo jiems žadėtasis žmogus – Jėzus Kristus. Senajame Testamente buvo pranašauta, kad Jis ateis, atleis žydams nuodėmes, išgelbės Izraelio tautą iš jų priešų ir įkurs karalystę žemėje. Atėjęs Jėzus Kristus skelbė jiems Gerąją žinią (Evangeliją) ir darė įvairius stebuklus, tuo patvirtindamas žydams, kad Jis yra tas Tikrasis, apie kurį buvo pranašauta Senajame Testamente. Tačiau Izraelio tauta netikėjo jiems paskelbta žinia ir atmetė jiems siųstąjį Gelbėtoją, atiduodami Jį nukryžiuoti. Taip Kristus buvo nukryžiuotas, bet trečią dieną prisikėlė. Po prisikėlimo praėjus metams, Dievas atmetė Izraelio tautą dėl jų priešinimosi ir netikėjimo. Taip Izraelio tauta prarado visas Dievo privilegijas, kuriomis naudojosi keletą tūkstantmečių.

Po šio įvykio Dievas pradėjo vykdyti naują savo plano dalį, įvedė naują santvarką. Jėzus Kristus iš dangaus pasirodė žmogui, vardu Paulius, kuriam davė naują žinią, naują Evangeliją, idant šis ją paskelbtų visam pasauliui (analogiškai Senojo Testamento laikais Dievas buvo pasiuntęs Mozę skelbti Įstatymo Izraeliui). Paulius buvo paskirtas pagonių apaštalu (žodis „apaštalas“ graikų kalba reiškia „siųstasis“ ) su žinia mums, pagonims (pagonis – tai ne žydų tautos žmogus). Pirmą kartą visoje istorijoje Dievas pasiuntė pagonims žmogų su Žinia nuo Dievo. Iki tol Dievas buvo vien Izraelio tautos Dievas, o pagonys buvo palikti likimo valiai. Pauliui suteiktoje Žinioje skelbiama, kad Jėzus Kristus mirė už kiekvieno žemėje gyvenančio žmogaus nuodėmes. Žmogui, patikėjusiam šia žinia, Dievas atleidžia visas nuodėmes ir dovanoja amžiną gyvenimą danguje. Kiekvienas šia žinia patikėjęs žmogus tampa krikščionimi. Istoriškai krikščionys ir atsirado būtent tada, kai žmonės pradėjo tikėti Pauliaus skelbiama žinia. Štai eilutė iš Švento Rašto:

„Ir įvyko, kad visus metus jie [Paulius su savo bendrininkais] susirinkdavo su bažnyčia ir mokė daug žmonių. Ir mokiniai krikščionimis pirmąkart buvo pavadinti Antioche“ (Apaštalų darbų knyga, 11 sk. 26 eil.).

Kaip matome, pirmieji krikščionys atsirado Antioche (dabartinė Turkijos teritorija). Tai atsitiko I-ojo amžiaus pradžioje. Tuo metu labai plėtėsi krikščionių bendruomenės, nes žmonės tikėjo apaštalo Pauliaus skelbiama žinia.

Nors krikščionybė prasidėjo labai anksti, net pirmame amžiuje, ji, kaip žinia, gyvuoja ir šiandien, nors nebėra nei apaštalo (pasiuntinio) Pauliaus, nei jo pagalbininkų, skelbusių Dievo žinią. Visa tai vyksta dėka apaštalo Pauliaus parašytų laiškų, kurie tuo pačiu laikotarpiu buvo įtraukti į Šventąjį Raštą kaip Dievo žodžiai (Paulius užrašė Dievo jam duotus žodžius). Tokiu būdu iki pat šių dienų žmonės tebeskaito tą pačią žinią, kurią Paulius skelbė dar būdamas gyvas. Todėl ir šiandien žmonės, patikėję apaštalo Pauliaus užrašyta žinia, tampa krikščionimis, kaip tai buvo pirmojo amžiaus pradžioje.

Krikščionybė remiasi išskirtinai Dievo žodžiu, vadinamu Šventuoju Raštu arba Biblija. Jei pasaulyje nebūtų Biblijos, niekada nebūtų buvę ir krikščionių. Netgi musulmonų Korane krikščionys minimi kaip „Knygos žmonės“. Biblija – tai Dievo knyga, kurioje yra užrašyti Dievo ištarti žodžiai. Dažnai žmonės, išgirdę, kad Dievas davė žmonėms užrašyti žodžius, nepatikliai į tai sureaguoja. Tačiau tik pagalvokite: jeigu jūs, būdamas tik žmogus, galite kitam žmogui ištarti žodžius, kad šis juos užrašytų ant popieriaus, tai argi nepalyginamai galingesnis Dievas negalėjo padaryti to, ką sugebate jūs?..


Katalikybė ir jos atsiradimas

Pradedant kalbėti apie katalikybę, derėtų jus supažindinti su Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, gyvenusiu apie 272-337 m., kuris buvo katalikybės tėvas ir pradininkas. Konstantinas yra neatsiejamas nuo katalikybės, kaip pastaroji neatsiejama nuo Konstantino idėjų ir jo meilės romiečių dievams, o ypač Apolonui.

Reikėtų pažymėti, kad tuo metu buvo labai smukusi Romos piliečių moralė. Tuo tarpu krikščionys gyveno visai kitaip. Pastebėjęs, kad padorus krikščionių gyvenimo būdas būtų labai parankus keliant visuomenės moralę, Konstantinas ėmėsi „gelbėtojo“ vaidmens. Deja, pati krikščionybė Konstantinui visiškai nerūpėjo, kaip nerūpėjo juo labiau ir pats krikščionybės herojus, žmonijos Gelbėtojas Jėzus Kristus. Jam terūpėjo jo paties padėtis romiečių akyse, gero vardo romiečių akyse įgijimas, todėl jis buvo pasiruošęs imtis bet kokių priemonių.

Viso to pasekoje 313 metais Konstantinas paskelbė Milano ediktą, kuris garantavo visų religijų tikėjimo laisvę. Kadangi pats Konstantinas nepripažino Jėzaus Kristaus kaip Dievo Sūnaus, ir toliau garbino Saulės dievą Apoloną, jis siekė viską apjungti į viena, padarant vieną religiją. Nauja religija gavo katalikybės vardą. Romėnų dievų šventyklos buvo paverstos katalikų bazilikomis, nemažai romėnų šventyklų kunigų buvo „peršventinti“ į katalikų kunigus, pagoniškos romėnų šventės „sukergtos“ su krikščioniškais elementais ir panašiai...

Konstantinas buvo taip pamišęs dėl Saulės dievo Apolono, jog įtakojo net ir to meto meno kūrinius. Tapyboje bei skulptūroje ėmė rastis „šventieji“ su aureolėmis ant galvų. Kaip žinia, tokią pačią aureolę, simbolizuojančią saulės spindulius, turėjo Saulės dievas Apolonas. Tokios pačios pagonių dievo Apolono aureolės gaubia ir šių dienų katalikų, provoslavų, stačiatikių, graikų ortodoksų ir kitų paveikslais bei skulptūromis išpuoštų bažnyčių stabų galvas. Beje, krikščionys niekada nesidirbdavo jokių paveikslų ar statulų, nes Šventame Rašte Dievas įsako tokių dalykų nedaryti, kadangi visa tai – tik negyvi stabai, negalintys nei kalbėti, nei girdėti.

Daugybė to meto monetų iš priekio turėdavo Konstantino portreto atvaizdą, o nugarinėje pusėje – Saulės dievo Apolono. Konstantino gili meilė Apolonui ypatingai pasireiškė tuo, kad jis davė žemės sklypą statyti garsiai Vatikano Šv. Petro bazilikai ir skyrė tam pinigų. Šis žemės sklypas buvo laikomas šventa Apolono vieta. Taigi ši pagrindinė Vatikano bazilika, kurioje šiandien sėdi popiežius, iš tiesų buvo pašvęsta romiečių Saulės dievui.

- - -
Katalikybė yra persisunkusi įvairių praeities stabmeldžių tikėjimo apeigų ir tradicijų, todėl nenuostabu, kad katalikų ir krikščionių tikėjimo pagrindai skiriasi.

Dėl tikėjimo skirtumų katalikai vienu metu buvo labai karingai nusiteikę krikščionių atžvilgiu. V-XVI amžių laikotarpis vadinamas viduramžiais. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose yra išlikę nemažai informacijos apie šį tamsų ir kraupų laikotarpį. Ypač šis laikotarpis įsimintinas krikščionims. Šiuo istoriniu periodu katalikybė žiauriai persekiojo žmones, kurie turėjo namuose Bibliją, ją skaitė arba, neduok Dieve, kitiems skelbė Biblijos tiesas. Šioje vietoje norėčiau paminėti vieną garsų pamokslininką, čeką Janą Husą (1369-1415). Šis žmogus buvo labai aktyvus pamokslininkas, išvertęs Šv. Raštą į čekų kalbą. Jo pamokslų dėka visoje Čekijoje atsirado gausus būrys krikščionių ir jų ratas vis plėtėsi. Krikščionybė Čekijoje klestėjo. Tačiau tai ilgai nesitęsė. Tokiam krikščionybės atgimimui pradėjo priešintis katalikai. Mat žmonės, paveikti Biblijos mokslo, apleido katalikų bažnyčias, niekas nebenorėjo lankytis mišiose ir finansiškai remti katalikų bažnyčių. Nenuostabu, kad katalikybės atstovai ėmė masiškai persekioti krikščionis. Katalikų lyderiai išduodavo leidimus daryti kratas žmonių namuose ir bausti mirtimi tuos, kurie turėjo namuose biblijas. Iki galo neištirtais mokslininkų tyrimais, dėl žiauraus katalikų persekiojimo ir masinių žudynių Čekijoje tuo metu gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai. Pats J. Husas dėl savo nuopelnų buvo sudegintas ant laužo kaip eretikas (klaidžiamokslis) – taip Biblijos skelbėjus vadino katalikai.

Ne mažesnio dėmesio vertas ir anglas Džonas Viklifas (1324-1384). Jis taip pat buvo labai aktyvus pamokslininkas, o jo rašiniai padarė didelę įtaką jau minėtam Janui Husui. Šis vyras taip pat išvertė Šv. Raštą į savo gimtąją, anglų kalbą. Tik dėl Anglijos karaliaus ir parlamento globos jam pavyko išvengti grėsmingų katalikų rankų. Negalėję susidoroti su gyvu Viklifu, po jo mirties, 1415 metais katalikų bažnyčia visuotiniame susirinkime pasmerkė Viklifą ir nutarė iškasti jo kaulus bei sudeginti, o pelenus išbarstyti. Katalikai iki išprotėjimo nekentė tų, kurie tikėjo Biblija ir ją skelbė.

Anglas Viljamas Tindeilas (1495-1536) irgi išvertė Raštą į gimtąją, anglų kalbą. Verčiant Bibliją jam nuolat tekdavo slapstytis, netgi bėgti į kitas šalis, kol pabaigė šį darbą iki galo. 1455 metais garsiam vokiečiui, išradėjiu Johanui Gutenbergui sukūrus spaudos presą (iki tol Biblijos būdavo perrašomos ranka), atsirado galimybė spausdinti knygas plačiu tiražu (apie ką anksčiau tegalėjai pasvajoti!), tad Tindeilo išverstos Biblijos pakartotinais tiražais buvo išleista 15000 egzempliorių. Tai dar labiau įsiutino katalikus, nes vis daugiau žmonių galėjo įsigyti biblijas ir skaityti jas namuose. Nors Biblijos plitimą jau buvo per vėlu sustabdyti, bet Tindeilą jie nužudė. 1536 metų, spalio 6 dieną jis buvo pasmaugtas prie baslio ir čia pat sudegintas iki pelenų.

Panašaus likimo sulaukdavo daugybė krikščionių, skelbiančių Bibliją ir siekiančių išsilaisvinti iš katalikybės gniaužtų, ne tik minėtoje Anglijoje ir Čekijoje, bet ir Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Sirijoje, Armėnijoje ir kitose šalyse.

Krikščionių kankinių sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, bet manau keleto pavyzdžių pilnai pakanka, kad suprastume, kas tuo metu dėjosi. Sunku ir suminėti visus atvejus, visus taip vadinamus „kryžiaus kelius“ , kai katalikai, besidangstydami Kristaus vardu, neva Dievo pavedimu, žudydavo Biblijos platintojus ir skelbėjus arba šiaip nepritariančius katalikybei.

Lietuvą, kaip žinia, irgi buvo įsiveržę katalikų kryžiuočiai, mat lietuviai buvo pagonys ir katalikų manymu juos reikėjo „apšviesti“ , atitraukti nuo tikėjimo stabais. Taigi iš Lietuvos buvo pašalinti lietuviškos pagonybės simboliai, o vietoje jų atsirado gražūs, paauksuoti, aureolėmis ir sparnais apdabinti katalikų...stabai. Lietuva nuo tada netapo apšviesta, ji tebuvo atversta į kitokią pagonybės formą.

Daugelis šiandien smerkia musulmonų religiją, neva jai atstovaujantys žmonės persekioja ir žudo kitatikius. Tačiau jei paskaitysite istorinius faktus apie tai, ką išdarinėjo katalikai, pamatysite, kad tai, ką daro Islamas, tėra tik „gėlytės“. Katalikybės atneštas aukų skaičius buvo nepalyginamai didesnis, buvo išžudyta milijonai nekaltų žmonių, prievarta užkariauta daug žemių, tame tarpe ir Lietuva, siekiant politinės, ekoniminės ir religinės valdžios, kad visas pasaulis vergautų ir lenktųsi katalikybei. Jeigu šiandien katalikybė turėtų tokią pačią politinę ir religinę valdžią kaip anuomet, nei kiek neabejoju, kad šiandien tebevyktų tos pačios masinės kitatikių žudynės, o katalikybės įbauginti ir įgrąsinti žmonės būtų paminti po sunkiu katalikų padu.


Katalikybės ir Krikščionybės tikėjimo skirtumai

Norėčiau supažindinti jus su kai kuriomis teorijomis, kurių laikosi krikščionybė ir katalikybė, ir parodyti pagrindinius skirtumus tarp jų.

Jei tai tebūtų vien teorijos, galbūt tai nebūtų taip ir svarbu. Tačiau pabandysiu jums parodyti, kad tie skirtumai yra tokie svarbūs, kad jie gali nulemti jūsų ateitį ir padėtį prieš Dievą, priklausomai nuo to, ar jūs tikite katalikybės, ar krikščionybės teorija.

Sugretinkime keletą svarbesnių katalikybės ir krikščionybės tikėjimo doktrinų.

Katalikai teigia, kad po mirties dauguma žmonių keliauja į skaistyklą, kurioje žmogus yra skaistinamas tol, kol yra tinkamas įeiti į dangų. Kol žmogaus siela yra skaistykloje, už jį gali melstis žemėje esantys žmonės, kad tai paspartintų skaistinimo procesą. Krikščionys teigia, kad nėra skaistyklos, nes Dievo žodyje (Biblijoje) ji niekur neminima, nėra jokių užuominų apie jos egzistavimą. Dievo žodyje rašoma, kad žmogus po mirties eina į dangų arba į pragarą (apie tai bus vėliau). Be to, Biblijoje rašoma, kad malda už mirusiuosius – tai stabmeldystė. Niekas negali pakeisti kito žmogaus likimo, nes kiekvienas žmogus asmeniškai stos prieš Dievą ir bus atsakingas tik už save.
Katalikai teigia, kad nei vienas žmogus, kol dar tebegyvena žemėje, negali būti išgelbėtas nuo pragaro ir negali gauti pilno nuodėmių atleidimo. Šis klausimas, jų nuomone, išsisprendžia tik po mirties – skaistykloje.

Krikščionys, remdamiesi Biblija, teigia, kad žmogus yra išgelbėjamas iš pragaro ir gauna nuodėmių atleidimą tik kol gyvena žemėje, nes po mirties tai padaryti bus per vėlu. Žmogus yra išgelbėjamas iš pragaro ir gauna nuodėmių atleidimą tik tuo atveju, jei jis pasitiki Jėzaus Kristaus auka už jo nuodėmes.

Katalikai teigia, kad žmogus gali po mirties patekti į dangų tik tokiu atveju, jeigu jis yra padaręs pakankamai gerų darbų. Tuos darbus ir jų kiekį nustato katalikų bažnyčia. Krikščionys teigia atvirkščiai, kad nei vienas žmogus nenusipelnys dangaus ar geresnės padėties prieš Dievą, nes Biblijoje rašoma, kad Dievas neišgelbės iš pragaro nei vieno žmogaus už jo gerus darbus. Biblijoje rašoma, kad Dievas išgelbėja iš pragaro ir dovanoja amžiną gyvenimą tam žmogui, kuris liaujasi pasitikėti savimi, bet pasitiki Kristumi, nes tik Jo auka ant kryžiaus pelno žmogui nuodėmių atleidimą ir amžiną gyvenimą.
Katalikai teigia, kad daug gerų darbų atlikęs žmogus, praėjus tam tikram laiko tarpui po jo mirties, Katalikų bažnyčios yra paskelbiamas šventuoju. Remdamiesi Biblija, Krikščionys teigia, kad šventuoju tampa tik tas žmogus, kuris pasitiki Jėzaus Kristaus atlikta auka už jo nuodėmes. Kiekvienas, pasitikėjęs Kristumi krikščionis, dar būdamas gyvas žemėje yra vadinamas šventuoju. Šventas – tai žmogus, atskirtas Dievo tikslui, perkeltas į Dievo šeimą. Sinoniminis žodis yra „pašvęstas“ – kai ką nors pašventi kokiam tai tikslui ar asmeniui. Taip ir pasitikėjusįjį Kristumi Dievas pašvenčia Sau.
Katalikai teigia, kad Marija buvo gimusi be nuodėmės. Taip pat jie teigia, kad ji arba kiti „šventieji“ tarpininkauja tarp Dievo ir žmogaus, pastarojo naudai. Krikščionys teigia, kad Marija buvo toks pat nuodėmingas žmogus, kaip ir mes. Biblijoje, Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad ji ėjo į Jeruzalės šventyklą ir ten nunešė du balandžius aukai už savo nuodėmes, kaip to reikalavo Dievo įstatymas. Taip pat ji melsdamasi vadino Jėzų savo Gelbėtoju, nes Jis ir buvo atėjęs išgelbėti Izraelio tautos iš jų nuodėmių. Taigi pati Marija, skirtingai nuo katalikų, puikiai suprato, kad ji yra nusidėjėlė, kuriai reikalingas Gelbėtojas. Ji buvo Biblijos tikinčioji, kaip ir krikščionys. Taip pat Biblijoje rašoma, kad vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus yra Jėzus Kristus, o ne Marija ar kiti „šventieji“. Tik Jėzus Kristus gali suvesti žmogų su Dievu. Jėzus pasakė, kad niekas negali ateiti pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jėzų Kristų.
Katalikai teigia, kad Kristus yra priimamas per Šv. Mišias, kai žmogus priima tą paplotėlį, kuris neva tampa tiesioginiu Kristaus kūnu. Krikščionys sako, kad Kristus priimamas ne per paplotėlį, o tikėjimu, kaip ir rašoma Biblijoje. Jėzus Kristus pasakė, kad kūnas neduoda jokios naudos, o tik Dievo pasakyti žodžiai suteikia žmogui gyvybę, kai pastarasis jais tiki. Žmogus priima Kristų tada, kai jis tiki Rašte užrašytais žodžiais apie Kristaus asmenybę ir Jo padarytus darbus mūsų labui.
Yra katalikų, teigiančių, kad bažnyčia – tai tas puošnus pastatas, išdabintas įvairiomis statulomis ir paveikslais, kuriame vyksta tam tikros religinės apeigos. Krikščionys teigia, kad bažnyčia – tai ne pastatas, o Kristumi pasitikinti grupė žmonių. Biblijoje rašoma, kad tikintieji yra bažnyčia, o jų kūnai yra Dievo šventykla. Kai žmogus pasitiki Kristumi, tame žmoguje apsigyvena Šv. Dvasia, jo kūnas tampa Dievo šventykla. Taigi Dievas gyvena ne pastate, o tikinčiojo kūne.


Peržvelgus ir sugretinus pagrindinius katalikybės ir krikščionybės tikėjimo teiginius, nesunkiai galima pastebėti, kad tai – dvi skirtingos kryptys. Katalikybė remiasi žmogaus susikurtomis, neturinčiomis pagrindo teorijomis, kurioms davė pradžią Romos imperatorius Konstantinas, garbinęs įvairius dievus. Krikščionybė gi remiasi išskirtinai Dievo žodžiu, kuris kitaip dar vadinamas Biblija arba šventuoju Raštu. Taigi belieka spręsti jums, kuo norite sekti, ar žmogaus teorijomis sukurta religija, ar Dievo tiesa. Dar pridurčiau tai: Biblijoje rašoma, kad Dievas yra tiesakalbis, o kiekvienas žmogus yra melagis. Dievo žodis yra absoliuti tiesa. Rinktis jums.

Dažnai žmonės sako: „Aš turiu tikėjimą... aš tikiu... jei aš tuo tikiu, vadinasi tai tikra... man tai patinka, mane tai tenkina, aš jaučiu, kad tai tikra, todėl aš tuo tikiu...“ Pats žmogaus tikėjimas yra bevertis ir jam neduoda jokios naudos. Vien dėl to, kad žmogus tiki, nieko nereiškia. Daug svarbiau yra tai, KUO žmogus tiki: ar jis tiki melu, ar jis tiki tiesa. Jei jis tiki melu, tuomet tai jam ne tik neduos naudos, bet ir jį pražudys amžiams. O jei žmogus tiki tiesa, tuomet kitas reikalas, nes tikėdamas Dievo tiesa žmogus gauna amžiną gyvenimą.

Štai, ką sako Dievo tiesa: kiekvienas žmogus, tame tarpe ir aš, ir jūs, yra nuodėmingas. Už nuodėmes Dievas žmogų baus antrąja mirtimi, kuri Biblijoje minima kaip Ugnies ežeras – jame nuodėmingas žmogus praleis visą amžinybę, be pabaigos, jis niekada iš ten neišeis, ir pats žmogus to negali pakeisti ar išsipirkti savo gerais darbais, kokie jie bebūtų. Jus išgelbėti nuo bausmės tegali vienintelis asmuo – Jėzus Kristus. Jis mirė už jūsų nuodėmes ant kryžiaus, ir ši Jo auka patenkino Dievo teisumą, tapo pilnu užmokesčiu už jūsų nuodėmes. Tam, kad jūs nepatektumėte į Ugnies ežerą, jums reikia paprasčiausiai pasitikėti tuo, ką Kristus už jus atliko ant kryžiaus, sumokėdamas už jūsų nuodėmes. Jums reikia priimti Kristų, tikint tuo, ką apie Jį sako Dievo tiesa. Jei tai padarysite, Dievas jums atleis visas jūsų nuodėmes ir jums nebereiks eiti į Ugnies ežerą. Taip pat Dievas jums dovanos amžiną gyvenimą, po mirties jūs pateksite tiesiai pas Dievą į dangų.

Biblijoje rašoma: „Nuodėmės atlygis – mirtis; bet Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Rom 6, 23).

Bent viena jūsų padaryta nuodėmė jums pelno mirtį Ugnies ežere, bet jūsų pasitikėjimas Kristumi jums pelno amžiną gyvenimą.

Taigi patys spręskite, ar verta pasitikėti Dievo tiesa. Jei norėtumėte daugiau sužinoti apie Kristaus mirtį už jus, kas galbūt jums pažadintų susidomėjimą ar padėtų geriau tai suvokti, siūlau jums paskaityti knygelę „Evangelijos terminai“, kurią rasite tarp kitų mūsų svetainėje esančių knygų.

- - - - -

Plačiau apie katalikybės dogmų ir krikščionybės prieštaravimus galite pasiskaityti knygelėje „Ar Romos katalikybė yra Dievo bažnyčia?“


• Kiti straipsniai >

© A.B.U. 2007-2011