Dovana – kas tai?

Galvodami apie dovaną, įsivaizduojame kokį nors daiktą, gaunamą gimtadienio ar panašia proga. Dovana mums nekainuoja, jos nereikia užsidirbti, niekas neprašo už ją pinigų.

Lygiai taip pat yra ir su mūsų išgelbėjimu – Dievas jį mums dovanojo, davė nemokamai, už dyką, veltui, mes jo neužsidirbome. Mes jį gavome pasitikėję savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, sumokėjusiu už mūsų kaltes ant kryžiaus.

Tokiu pačiu – dovanos principu – veikia ir Biblijoje aprašomos dvasinės dovanos. Dvasinė dovana – tai dovana, tai – ne žmogaus pastangų vaisius. Dievas suteikia tikinčiajam pajėgumą atikti tam tikrus veiksmus. Puikus Dievo įgalinimo pavyzdys, kaip veikia dvasinės dovanos, yra pateiktas Apaštalų darbų knygoje, kai per Sekmines susirinkę galilėjiečiai, gavę kalbos dovaną, pradėjo kalbėti svetimomis kalbomis. Jie kalbėjo kitataučių kalbomis, kurių jie niekur nesimokė. Tai Dievas jiems davė žodžius kalbėti.


Dovanų tikslas

Dvasines dovanas Dievas davė dviem tikslais: pirmiausia ir svarbiausia tam, kad per tas dovanas būtų ugdomi tikintieji; o antra, kad dvasinės dovanos būtų kaip ženklas.

Apaštalas Paulius rašo tikinčiųjų bažnyčioms:

„Bet tas, kuris pranašauja, kalba žmonėms statydinimui, paraginimui ir paguodai... Aš norėčiau, kad visi kalbėtumėte kalbomis, bet verčiau – kad pranašautumėte, nes kuris pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent jis aiškintų, kad bažnyčia gautų statydinimą... Taip pat ir jūs, būdami uolūs dėl dvasinių dovanų, siekite pranokti bažnyčios statydinimui... Kai jūs susirenkate, kiekvienas iš jūsų turi psalmę, turi mokslą, turi kalbą, turi apreiškimą, turi aiškinimą. Viskas tebūna daroma statydinimui“ (1Kor 14:3, 5, 12, 26).

„Ir jis davė kai kuriuos apaštalais; kai kuriuos pranašais; kai kuriuos evangelistais; kai kuriuos pastoriais bei mokytojais; šventųjų tobulinimui, tarnystės darbui, Kristaus kūno statydinimui, iki mes visi prieisime tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, tobulą žmogų, Kristaus pilnatvės ūgio matą“ (Ef 4:12-13).

Gavę dvasines dovanas, tikintieji pranašaudavo ir skelbdavo Dievo žodį, kuris buvo būtinas, kad tikintieji klausytųsi jo ir tobulėtų. Taip pat derėtų paminėti, kad ne visos dovanos buvo vienodai svarbios ir reikalingos. Laiške korintiečiams galime tai pamatyti:

„Ir kai kuriuos Dievas pastatė bažnyčioje: pirma apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais, po to – stebuklai, paskui – gydymų dovanos, pagalbos, valdymai, kalbų įvairovės“ (1Kor 12:28).

Ši Rašto eilutė suskirsto dovanas į dvi grupes. Aiškiai matyti, kad pačios svarbiausios išvardintos pirmiausiai. Tai – apaštalai, pranašai ir mokytojai. Na, o po to seka gydymų, pagalbos, valdymų ir kalbų dovanos. Nesunku suprasti, kodėl pirmoji grupė svarbesnė. Mat joje esančios dovanos teikia pažinimą – juk apaštalai, pranašai ir mokytojai tikintiesiems skelbia Dievo žodžius, reikalingus Dievo pažinimui, kad šie tobulėtų. Vėlgi, reikia nepamiršti, kad apaštalai, pranašai ir mokytojai gaudavo iš Dievo tiesioginį apreiškimą. Pats Dievas suteikdavo žodžius kalbėti, panašiai kaip kad per Sekmines Dievas davė galilėjiečiams kalbėti įvairių tautybių kalbomis. Pastoriams, mokytojams, apaštalams, pranašams nereikėdavo sėdėti valandų valandomis prie Biblijos, kad turėtų ką pasakyti klausytojams, nes Dievas tiesiogiai duodavo jiems žodžius, įdėdavo juos į burną. Šių dienų bažnyčiai tai visai nebūdinga. Nei vienas jūsų sutiktas pastorius pridėjęs ranką prie širdies nepasakys, kad jam nereikėjo skaityti Biblijos, neva visus žodžius jam Dievas įdėjo į lūpas.

Kaip jau buvo minėta, dvasinės dovanos dar buvo duodamos ženklui, o ypač kalbos dovana, kuri, beje, nebuvo duota jokiai kitai bažnyčiai, o tik korintiečių.

Laiške korintiečiams rašoma: „Broliai, nebūkite vaikai supratimu, tačiau piktybe būkite vaikai, bet supratimu būkite vyrais. Įstatyme yra parašyta: ‘Kalbančiais kitomis kalbomis ir kitomis lūpomis aš kalbėsiu šitai tautai; tačiau ir dėl viso to jie manęs neklausys, – sako Viešpats.’ Todėl kalbos yra ženklui, ne tiems, kurie tiki, bet tiems, kurie netiki“ (1Kor 14:20-22).

Paskutinė šio laiško pastraipos eilutė sako, kad kalbos dovana buvo duota ženklui. Kai korintiečiai kalbėdavo kalbomis, tai buvo ženklas tam tikrai grupei žmonių – „šitai tautai“. Apaštalas Paulius, rašydamas korintiečiams, cituoja Senojo Testamento eilutę, kurioje Dievas kalba apie Izraelio tautą. Mozės įstatyme buvo pranašauta Izraelio tautai, kad ateityje jai bus kalbama „kitomis kalbomis ir kitomis lūpomis“, o tai yra, per svetimtaučius. Taigi tas ateities laikotarpis ir buvo tada, kai Dievas davė korintiečiams kalbos dovaną, idant jie kalbėtų žydams.

Kodėl būtent korintiečiams buvo duota kalbos dovana, idant šie kalbėtų žydams? O gi todėl, kad korintiečių bažnyčia rinkosi šalia žydų sinagogos:

„Ir jis iš ten išėjo bei įėjo į namus vieno vyro, vardu Justas, kuris garbino Dievą, kurio namas buvo susjungtas su sinagoga. Ir Krispas, vyriausias sinagogos valdovas, įtikėjo Viešpatį su visais savo namais; ir daugelis iš korintiečių klausydamiesi įtikėjo bei buvo pakrikštyti“ (Apd 18:7-8).

Pauliaus skelbiama Evangelija įtikėjo Justas, o už Justo namų sienos buvo žydų sinagoga, kurios viršininkas Krispas irgi įtikėjo. Taigi korintiečiai pradėjo rinktis tiek pas Justą, tiek pas Krispą į sinagogą. Kai į Krispo sinagogą susirinkdavo žydai, tuomet joje esantys korintiečiai, gavę kalbų dovaną, pradėdavo kalbėti susirinkusiems žydams jų gimtąja – žydų – kalba. Izraelitams toks reginys buvo svetimas. Reikia nepamiršti, kad Senajame Testamente Dievas buvo Izraelio tautos Dievas, be to, Jėzus Kristus buvo atėjęs „pas pražuvusias Izraelio namų avis“, o po Jo dvylika Jo apštalų taip pat skelbė Evangeliją žydams. Dievas niekada iki tol nebuvo pagonių Dievas. Taigi sinagogoje susirinkusiems žydams matant pagonis, kalbančius žydų kalba žinią iš Dievo, tai buvo ženklas, kad Dievas dabar yra išėjęs pas pagonis ir kalba jų lūpomis. Juk ir pats Paulius jiems tą patį pasakė: „nuo šiol aš eisiu pas pagonis“ (Apd 18:6). Iš to žydai galėjo matyti, kad Pauliaus pasakyti žodžiai pildosi.

Sprendžiant iš Rašto, galima padaryti išvadą, kad Dievas davė kalbos dovaną vieninteliu tikslu – kad tai būtų ženklas žydų tautai. Ne veltui Laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo, kad „žydai reikalauja ženklo“ (1Kor 1:22).

Atidžiau Biblijoje pasekus Izraelio tautos istoriją, nesunku pastebėti, kad Dievas žydams dažnai duodavo įvairių ženklų, norėdamas jiems parodyti, kad tai Jis su jais bendrauja. Išvesdamas žydus iš Egipto, Dievas per Mozę rodė jiems ženklus. Vesdamas juos per dykumą, keturiasdešimt metų Jis taip pat rodė jiems įvairius ženklus, darė stebuklus. O ir vėliau bendraudamas su Izraelio tauta, ar pats asmeniškai, ar per angelus, ar per Mozės įstatymą, ar per pranašus, Dievas visuomet rodė jiems įvairius ženklus, iš kurių žydai suprasdavo, kad su jais kalba Izraelio Dievas. Ženklai buvo viena iš Dievo bendravimo formų su Izraelio tauta.

Būtų galima išsiplėsti šia tema plačiau, tačiau vietoj to ją noriu užbaigti kai kuo labai svarbiu. Nepaisant dvasinių dovanų paskirties ir jų poveikio tikintiesiems, Laiške korintiečiams įvardinamas labai svarbus įvykis, kuris pašalins visas dvasines dovanas, o prisiminimas apie jas išliks tik Rašto eilutėse...


Dovanų išnykimas. Rašto pakankamumas

Laiške korintiečiams skaitome labai įdomius žodžius:
„Geraširdiškumas niekada nesibaigia, bet ar tai būtų pranašystės, jos pasibaigs; ar tai būtų kalbos, jos liausis; ar tai būtų pažinimas, jis pranyks. Nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tai, kas tobula, tada tai, kas iš dalies, bus panaikinta“ (1Kor 13:8-10).

Atkreipkite dėmesį, kokios dovanos yra išvardintos šiose eilutėse: pranašystės, kalbos ir pažinimas. Apie šias dovanas pasakomi du labai svarbūs dalykai. Pirma – rašoma, kad tos dovanos yra dalinės, teikiančios ne pilną, bet dalinį pažinimą, antra – rašoma, kad tos dovanos išnyks, jų nebeliks. Eilutės gale nurodomas laikas, kada jos išnyks – „kai ateis tai, kas tobula“. O kas tas tobula? Tai nesunku išsiaiškinti, nes šioje Laiško korintiečiams eilutėje yra pateiktas kontrastas tarp to, kas yra „iš dalies“ ir tarp to, „kas tobula“. „Iš dalies“ – kaip jau buvo minėta – yra dalinis pažinimas. Vadinasi „tobula“, kaip priešingybė „daliniui“, yra tobulas pažinimas. Tobulas, kitaip tariant, yra pilnas, užbaigtas. Kai ateis tobulas, pilnas ir užbaigtas pažinimas, tada dalinis pažinimas bus pašalintas. Kai turi pilną ir užbaigtą pažinimą, tuomet, savaime suprantama, dalinio pažinimo nebereikia. Tai reikštų, kad pasirodžius pilnam pažinimui, nebereikės dvasinių dovanų, jos paprasčiausiai išnyks, Dievas jų nebeduos.

Ar Raštas mums pateikia užuominų apie tai, koks tas tobulas pažinimas ir kada jis pasirodys? Be abejo. Pažvelkite į keletą eilučių, kurios mums nušvies pažinimo akis... Prisimindami dvasinių dovanų tikslą ir žinodami, kad dvasinės dovanos buvo duotos idant suteiktų tikintiesiems pažinimą, kad jos buvo skirtos jų tobulinimui, pažiūrėkime, kas rašoma Ef 4:12-13 eilutėse:

„Ir jis davė kai kuriuos apaštalais; kai kuriuos pranašais; kai kuriuos evangelistais; kai kuriuos pastoriais bei mokytojais; šventųjų tobulinimui, tarnystės darbui, Kristaus kūno statydinimui, iki mes visi prieisime tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, tobulą žmogų...“

Dabar sugretinkime Laiško efeziečiams eilutes su Laiško Timotiejui eilutėmis: „Visas Raštas duotas Dievo įkvėpimu ir naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams“ (2Tim 3:16-17).

Atkreipkite dėmesį, kad dvasinės dovanos ir Raštas atlieka tas pačias funkcijas: Laiške efeziečiams rašoma, kad dvasinės dovanos tobulina tikintįjį, ruošia jį tarnystės darbui. Taip pat Laiške Timotiejui sakoma, kad Raštas tobulina tikintįjį ir ruošia jį tarnystės darbui.

Rašydamas savo paskutinį laišką Timotiejui, Paulius rašo, kad yra duotas visas Raštas – daugiau nebėra ką rašyti. Istoriškai Pauliaus laiškas Timotiejui buvo paskutinis rašinys, įtrauktas į Rašto sudėtį. Jei po Pauliaus dar būtų kas pratesęs Raštą, jis nebūtų užrašęs šių žodžių – kad „visas Raštas duotas“. Vadinasi, visi Dievo įkvėpti žodžiai jau yra užrašyti, Dievas nebeturi žmogui kitų, papildomų žodžių. Tai reikštų, kad mes gavome iš Dievo tobulą, užbaigtą ir pilną pažinimą. Vadinasi, dalinis pažinimas yra nebereikalingas, kaip ir kitos dvasinės dovanos, per kurias tikintieji gaudavo dalinį pažinimą.

Nepamirškime, kad anų laikų bažnyčios, kurioms Paulius rašė laiškus, dar neturėjo viso Rašto kaip mes. O kol Raštai dar nebuvo baigti surašyti, tikintieji neturėjo pilnos, užbaigtos Biblijos, jie turėjo tik dalinį pažinimą, jei turėjo tenkintis Rašto ištraukomis. Todėl Dievas tikinčiųjų bažnyčioms ir duodavo dvasines dovanas, kad tikintieji jų dėka gautų Dievo pažinimą, tą, kurį skelbė apaštalas Paulius. Įsivaizduokite, kaip gi Paulius fiziškai būtų galėjęs apeiti visas bažnyčias ir visiems paskelbti tą Evangeliją, kurią jis gavo iš Kristaus... Dvasinės dovanos buvo tarsi pagalbinė Pauliaus burna, kurios dėka tikintieji girdėjo jo skelbiamą žinią. Kol Paulius keliavo po bažnyčias ir dar nebuvo surašęs visų laiškų bažnyčioms, tol bažnyčios tikintieji gaudavo iš Dievo dvasinių dovanų, kad tikintieji gautų papildomą pažinimą. Na, o surašius ir sukomplektavus visą Raštą, „pagalbinė burna“ tapo nebereikalinga kaip ir dalinis pažinimas, nes dabar visiems tikintiesiems visas tobulas pažinimas tapo pasiekiamas per Raštą, užrašytas Biblijos puslapiuose.

Pagaliau, pasirodžius visam Raštui, dvasinių dovanų ir dalinio pažinimo epocha pasibaigė, tie laikini dalykai atliko savo paskirtį pirmojo šimtmečio bažnyčiai. Mes šiandien atsiverčiame Raštą, ir turime prieš savo akis visą pažinimą – tą, kurį Dievas norėjo mums duoti. Mums šiandien nebereikia nei apaštalo, nei pranašo, nei kalbėtojo kalbomis, kurių lūpomis Dievas kalbėdavo savo žodžius. Dievas mus kalba per Raštą.

O kaip dėl pastorių, evangelistų ir mokytojų dovanų, turbūt paklausite… Juk patys matome, kad nors Raštas ir byloja, kad situacija bažnyčioje pasikeitė, nes nebėra dvasinių dovanų, skirtų būti pastoriais, evangelistais, mokytojais ir t.t., tačiau jų pareigos išliko. Juk reikalingi lyderiai, kurie mokytų ir pamokslautų tikintiesiems ir jais rūpintųsi. Juk reikalingi tikintieji, kurie skelbtų išgelbėjimo Evangeliją neišgelbėtoms sieloms… Taip, tiek pastoriai, tiek evangelistai, tiek mokytojai egzistuoja šių dienų bažnyčioje. Tačiau skirtumas yra tas, kad Dievas nebeduoda jiems dovanos, nebeįgalina jų būti pastoriais, evangelistais, mokytojais ir panašiai. Pats tikintysis, turėdamas visą Raštą, jį skaito, studijuoja ir ruošiasi būti evangelistu, mokytoju ar pastoriumi. Kaip anksčiau pastoriais, mokytojais ir evangelistais būdavo tik tie, kurie gaudavo atitinkamas dovanas, tai dabar, šias pareigas gali užimti bet kuris tikintysis. Dabar reikia ne dovanos, bet tikinčiojo triūso, kad jis pats uoliai studijuotų Žodį ir būtų tinkamas darbininkas Viešpačiui – Žodis turi galią ištobulinti tikintįjį ir jį paruošti šiems ir kitiems geriems darbams.

Galime pastebėti, kad Paulius, rašydamas laiškus Timotiejui ir Titui, įvedė naujovių, susijusių su bažnyčios lyderiais. Paulius jiems neberašo, kad Timotiejus ir Titas paskirtų pastorių, mokytojų ir evangelistų bažnyčiose. Vietoj to jis liepia paskirti vyskupus, vyresniuosius ir diakonus. Pačios pareigos tokios pat, kaip ir pastorių, tačiau pasikeitė jų pavadinimas. Šiandien bažnyčiose vadovauja, pamokslauja, mokytojauja vyskupai, kurie kitaip vadinami vyresniaisiais, ir diakonai. Vyresniųjų ir diakonų pareigas užsitarnauja tie, kurie triūsia Dievo žodyje, jį skelbia ir pagal jį gyvena, demonstruodami dievoto gyvenimo vaisius savo šeimoje, savo namuose ir tikinčiųjų bendruomenės susirinkime (1Tim 3:1-13, 5:17; Tit 1:5-9).

Kaip tad šiandien turėtume vadinti bažnyčios lyderius? Pastoriais ar vyresniaisiais? Oficialiai pastorių kaip ir nebėra, yra vyresnieji, vyskupai ir diakonai. Tačiau nemanyčiau, kad dėl to reikėtų ištrinti visus „pastorius“ iš krikščioniško žodyno. Juk pastorius – tai ganytojas, o vyskupas – tai prižiūrėtojas. Tiek pastorius, tiek vyresnysis užima tas pačias pareigas – abu rūpinasi tikinčiųjų bažnyčia. Taigi pavadinimas nekeičia esmės, nes tarnyba išlieka ta pati. Jei bažnyčios lyderis ir visas susirinkimas atsižvelgdami į Žodį nutaria vadintis „vyresniaisiais ir diakonais“, tai yra puiku. O jei nori pasilikti prie „pastoriaus“, manau, tai irgi puiku – nuo to gi nenukentės tikinčiųjų dvasinis augimas ir branda.

Labai gaila, tačiau vis dar pasitaiko bažnyčių praktikuojančių jau seniai mirusias dvasines dovanas. Būtent todėl bažnyčiose ir vyksta tai, kas vyksta. Vis dar tebekalbama neegzistuojančiomis kalbomis, vis dar atsiranda vienas kitas prisisapnavęs pranašas ar apaštalas. Tos tariamos dvasinės dovanos nėra veiksmingos ir neatlieka savo paskirties, nes Dievas jau seniai jų nebeduoda. Kažkas bažnyčioje, o dažnai ir būrys žmonių, atsistoję „kalba kalbomis“, ko nesupranta nei jie patys, nei jų besiklausantys. Kartais atsiranda „pranašas“, kuris pasako žinią, neva gautą iš Dievo, kuri neturi nieko bendra su Raštu. Tačiau taip neturėtų būti, jei tikintieji atkreiptų dėmesį į tai, ką sako šie žodžiai:

„Visas Raštas duotas Dievo įkvėpimu ir naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams.“

• Kiti straipsniai >