KUR ŠIANDIEN YRA DIEVO BUVEINĖ? 
„Ir neginčijamai didelė yra dieviškumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje,
regėtas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje, paimtas aukštyn į šlovę”

(1 laiškas Timotiejui, 3 skyrius, 16 eilutė)


Dažnai žmonės būna susidarę tokią nuomonę, jog yra žemėje tam tikri pastatai, kaip sakykime, bažnyčios ar šventyklos, kur galima pajausti, patirti Dievo buvimą, artumą: vykstant bažnytinėms apeigoms, kažkokiu tai mįslingu būdu Dievo Dvasia tarsi nusileidžia ir pripildo pastatą Savo šiluma ir Savo maloniu artumu, kurį galima pajusti. Žmonės išeina iš bažnyčios ir jaučiasi taip nuostabiai, tarsi Dievas juos palytėjo Savo buvimu tame pastate...

Prieš kelis tūkstantmečius metų Dievas išvedė iš Egipto vergystės Izraelio tautą, kaip Jis buvo pažadėjęs Abraomui. Dievas davė Izraelio tautai savo Įstatymą, davė jiems lyderį – Mozę, kuris buvo tarpininkas tarp Dievo ir Izraelio tautos. Anuo metu Dievas buvo Izraelio Dievas, ir nė vienas Pagonis neturėjo tokios privilegijos, kokią turėjo Izraelis.
Jiems priklausė Dievo Žodis, su jais Dievas buvo sudaręs sandoras, ir jiems priklausė visi Dievo pažadai. Tuomet Izraeliui Dievas buvo davęs ir tarnavimą šventykloje, kurį turėdavo atlikinėti kunigai.
Tuo laiku Dievo šlovė, Dievo artumas buvo žemėje, Jeruzalės miesto šventykloje, ir jį ten būdavo galima pajusti. Dievo šlovė gyveno šventyklos kambaryje, vadinamoje „šventų švenčiausioje“, virš sandoros skrynios, tarp dviejų sparnuotų būtybių, vadinamų kerubais. Izraelio tauta matė Dievo šlovę savo akimis ir žinojo, kad tai – Jų Dievas, apie visa tai jiems kalbėjęs Savo žodyje. Taigi anuo metu Dievas buvo matomas ir patiriamas konkrečioje vietoje – Jeruzalės šventykloje. Visa tai buvo praeityje, Įstatymo laikais, kuomet Dievas buvo vien tik Izraelio Dievas.

Tačiau... visa tai pasikeitė.
Pas savo tautą – Izraelį atėjęs Kristus buvo Izraelio tautai pažadėtasis Mesijas ir Karalius, kaip visa tai buvo pažadėta Izraeliui Įstatyme bei pranašų knygose, kurias Izraelio tauta turėjo galimybę skaityti kiekvieną dieną, nes tai jiems buvo duota Dievo. Tačiau Izraelio tauta atstūmė jiems pažadėtąjį Karalių, Izraelio gelbėtoją, kuris buvo atėjęs pranešti ir parodyti Savo tautai, jog jiems pažadėtoji karalystė jau čia pat, o ir pats būsimasis Karalius Jėzus Kristus yra jų tarpe. Tačiau jie atidavė nukryžiuoti savąjį Karalių, sakydami jog jų karalius yra pagonių karalius Cezaris. Lygiai taip pat po Kristaus prisikėlimo Izraelis atstūmė Savąjį Mesiją, netikėdamas apaštalais, kurie liudijo Jėzaus prisikėlimą bei tai, jog Jis yra būtent tas, kuris buvo pažadėtas Izraelio tautai. Po viso šito įvyko Izraelio nuopolis, ir Dievas sulaikė visą karalystės skelbimą bei jos įkūrimą dėl Izraelio netikėjimo. Visa tai Dievas padarė laikinai, ir ateityje Jis užbaigs viską, ką yra pažadėjęs Izraelio tautai.

Kol karalystės skelbimas ir jos įkūrimas yra sulaikytas, Dievas daro kai ką naujo. Išgelbėjęs žmogų vardu Saulius, paskyrė jį būti apaštalu Pauliumi, suteikdamas jam naują žinią, kuri nuo pasaulio pradžios niekada nebuvo skelbta. Ta žinia jau yra skirta visam pasauliui, o Dievas yra jau nebe Izraelio Dievas, bet viso pasaulio Dievas. Nes jau nebėra skirtumo tarp Žydo ir Pagonies. Ir ši nauja niekada neskelbta žinia, kurią Dievas atskleidė apaštalui Pauliui, yra vadinama Malonės Evangelija. Ši Evangelija skelbia, jog Dievas šiandien gali išgelbėti kiekvieną žmogų, kuris ja tiki.

Žodis „evangelija“ reiškia „gera naujiena“, ir tai yra gera naujiena iš Dievo. Šią Malonės Evangeliją, kuri skelbiama šiandien, paminėjau su tikslu, kad galėtume pamatyti tai, ką ji skelbia ir kur gi šiandien gyvena Dievas žemėje. Ar taip pat kaip ir praeityje – Šventykloje?

Pažvelkime, ką rašo Paulius savo laiškuose apie šią Malonės evangeliją. I-ame laiške Korintiečiams, 3:16, 17 apaštalas Paulius kreipiasi į grupę išgelbėtųjų, kurie yra įtikėję Kristumi kaip savo Gelbėtoju. Jis jiems rašo: „Argi nežinote, kad jūs esate DIEVO ŠVENTYKLA, ir kad DIEVO DVASIA GYVENA JUMYSE?” Kas gi iš šitos eilutės paaiškėja? Visų pirma, Paulius čia kreipiasi į tikinčiuosius – išgelbėtuosius. Antra, galime pasakyti, jog Dievas šiandien apsigyvena šventykloje. O trečia, jog toji šventykla, kurioje Dievas apsigyvena – tai tikinčiųjų kūnai. Dievas šiandien nenusileidžia iš dangaus kažkokiu tai mįslingu būdu į bažnyčios pastatą, kad ten esantys žmonės galėtų pajausti Dievo artumą ar kokį kitą Jo apsireiškimą. Dievas niekuomet neapsireiškia kažkaip mįslingai, kuomet žmogus nesi tikras ar tai Jis, ar tai ne.
Visa tai, ką žmonės patiria bažnyčiose ar kitose religinėse vietose, yra vien tik žmonių jausmai. Žmogus turi jausmus ir emocijas, ir jeigu jis tiki, kad galima Dievą pajusti ar išgyventi Jo buvimą bažnyčios pastate, tuomet pajusti tokį dalyką ne taip jau ir sudėtinga. Yra nemažai atvejų, kai žmogus išgyvendamas teigiamas emocijas gali pagyti nuo gana sunkių ligų. Geras daktaras, kuris išmano žmogaus psichologiją, gali ligoniui duoti cukraus gabalėlį ir pasakyti jam, jog tai yra vaistas, kuris jį išgydys. Ligonis, suvalgęs tą cukraus gabalėlį, galvodamas, jog taip ir yra, kaip daktaras sako, pasveiksta. Įvyksta savotiškas stebuklas, tačiau jis pasveiksta nuo... cukraus gabalėlio... Kaip jūs galvojate, kas šiuo atveju išgydo ligonį? Jo tikėjimas daktaru bei teigiamos emocijos. Lygiai taip pat yra ir su žmogumi, kuris išgirsta iš kito žmogaus, jog Dievo artumą galima patirti bažnyčioje. Jis tuo patiki, ir tai suveikia lygiai taip pat, kaip ir su tuo cukrumi.

Deja, Dievas Savo žodyje skelbia visai ką kitą. Dievas sako, jog Jis apsigyvena tikinčiajame, o ne bažnyčios pastate. Šiandien Dievo šventykla yra tikinčiųjų kūnai. Žmogui, kuris įtiki Kristumi kaip savo Gelbėtoju, Dievas atsiunčia Šventąją Dvasią, ir Ji apsigyvena tikinčiojo kūne, kuris tampa Dievo šventykla. Kaip Dievas praeityje gyveno Jeruzalės šventykloje, taip šiandien Jis apsigyvena tikinčiojo kūne. Ir tai, kas parašyta Rašte, yra absoliuti tiesa ir niekada nepaliaus būti tiesa, nesvarbu ar žmogus tuo tiki ar ne.
I Korintiečiams 6:19 rašoma: „Ką, argi nežinote, kad jūsų KŪNAS YRA ŠVENTYKLA jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią jūs turite iš Dievo, ir jūs nebepriklausote sau?“ Šiandien, Dievo Malonės Evangelijos amžiuje, Dievas apsigyvena tikinčiąjame. O kokiam gi laikui? Laiško Efeziečiams 1 skyriuje, 13-14 eilutėse rašoma, kad Dvasia gyvena mumyse iki mūsų prisikėlimo, iki tol, kol Viešpats ateis mūsų pasiimti ir mes būsime pagauti į orą pasitikti Viešpaties, ir tuomet pasiliksime su Juo per amžius (I Tes. 4:15-18).

• Kiti straipsniai>

© A.B.U. 2007-2010