Galvodami ir kalbėdami apie Dievą, mes įsivaizduojame Jį kaip nuo mūsų atsiskyrusią asmenybę, tarsi jis būtų kažkur toli nuo mūsų ir Jam nerūpėtų žmogaus gyvenimas bei mūsų problemos. Arba įsivaizduojame, kad Dievas yra nulėmęs visos žmonijos likimus. Viskas, kas mums atsitinka, – ar tai būtų gera ar bloga – visa vyksta pagal Dievo valią, ir mes nieko negalime pakeisti. Dievas tarsi valdo mus kaip kokias marionetes. Kai kas nors atsitinka, mes sakome: „Tokia turbūt buvo Dievo valia“. Tokį Dievą paprastai įsivaizduoja dauguma žmonių.

Tačiau nesvarbu, koks žmogus bebūtų protingas, kiek mokslas bebūtų pažengęs į priekį, žmogui neįmanoma pažinti Dievo. Tarkime, ar jūs galite perskaityti kito žmogaus mintis ir sužinoti, kokia jo valia, ką jis planuoja daryti? Ne. Nebent žmogus jums pasakytų, ką jis mąsto, kokios jo mintys. Tai juo labiau žmogišku mąstymu neįmanoma pažinti Dievo minčių ir Jo valios bei planų, jeigu Dievas jų mums neatskleistų.

Žmonės rašo daugybę knygų ir jose išdėsto savo mintis, savo teorijas ir panašiai. Lygiai taip pat ir Dievas išdėstė Savo mintis, Savo planus, Savo valią vienoje Knygoje, kurią vadiname Biblija arba Šventuoju Raštu. Biblija – ypatinga knyga, kitos tokios nėra visame pasaulyje. Šioje knygoje yra surašyti Dievo ištarti ir įkvėpti žodžiai. Kai žmogus skaito Bibliją, tai yra tas pats, lyg Dievas sėdėtų šalia ir asmeniškai kalbėtų žmogui. Kai mes susiduriame su Biblija, mes susiduriame su pačiu Dievu. Tik iš Biblijos galime pažinti Dievą, Jo charakterio savybes, Jo planus ir Jo valią.

Biblija byloja, kad Dievas nėra nulėmęs žmonių likimų. Dievas sukūrė žmogų ir davė jam teisę rinktis, pačiam daryti sprendimus ir statyti savo gyvenimą. Biblijoje rašoma: ką žmogus pasės, tą ir pjaus. Mes patys esame savo likimo kalviai, Dievas nenulemia mūsų likimo, jis netampo mūsų už virvučių kaip kokių marionečių.

Tačiau Dievas nėra mūsų palikęs likimo valiai, Jis teikia mums ypatingą dėmesį. Biblijoje rašoma, kad Dievas yra meilė, Jis yra mylintis Dievas, Jis nenutolęs nuo mūsų. O kuo gi pasireiškia Dievo meilė mums? Daugelis linkę manyti, kad Dievo meilė pasireiškia tuo, kad Jis suteikia mums visokeriopą gerovę, sėkmę darbe, gerą sveikatą, šeimyninę laimę ir panašiai. Na, o jeigu mums gyvenime nesiseka, jei mes neturime šeimyninės laimės, jei mūsų sveikatos būklė prasta, jei viskas tarsi krenta iš rankų, tuomet, pasak jų, Dievas mūsų nemyli ar nori mus už kažką tai nubausti. Ar taip ir yra, kad kai mums viskas sekasi tai Dievas mus myli, o kai mums nesiseka, Dievas mūsų nemyli? Ne, taip nėra. Taip tik mes, žmonės, mąstome. Dievas visiškai ne taip mums išreiškia Savo meilę.

Biblijoje, Naujajame Testamente, rašoma, kad „Dievas mums išreiškia savo meilę tuo, kad, kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“. Dievas, iš didelės meilės mums, atidavė nukryžiuoti Savo Sūnų Jėzų Kristų. Kodėl reikėjo tai padaryti? Todėl, kad mes esame nusidėjėliai. Naujajame Testamente, Laiške romiečiams rašoma, kad „nėra nei vieno, kuris darytų gera, nėra nei vieno teisaus, visi nusidėjo, visas pasaulis yra kaltas prieš Dievą“. Jūs ir aš turime nuodėmingą prigimtį. Mes nuo pat vaikystės darome nuodėmes. Ar pastebėjote, kad vaikų nereikia mokyti blogo – jie patys tai puikiai daro. Vaikų nereikia mokyti neklausyti tėvų, jie patys tai moka daryti. Tai yra todėl, kad mes visi gimėme su nuodėminga prigimtimi.

Toliau Biblijoje rašoma, kad nuodėmė turi pasekmes. Laiške romiečiams parašyta: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“. Laiške efeziečiams rašoma, kad „mes esame mirę nusižengimuose ir nuodėmėse“. Akivaizdu, kad tai – ne fizinė mirtis; juk mes gyvi. Nors mūsų kūnai gyvi, bet mes esame mirę nuodėmėse. Tai ne fizinė, o dvasinė mirtis. Mes esame ne vien fiziniai kūnai, mes turime ir sielą. Kai mes mirsime fizine mirtimi, mūsų kūnai suirs, supus ir sunyks žemėje. Tačiau mūsų siela amžina. Mūsų siela – tai mūsų vidinis žmogus, apsivilkęs fiziniu kūnu. Kai mes mąstome, kai mes kalbame, kai mes džiaugiamės, kai mes juokiamės, kai mes liūdime, kai mes svajojame, kai mes mylime, tai daro mūsų siela. Jūsų siela esate jūs pats, visa jūsų esybė, jūsų charakterio savybės. Veidrodyje mes matome tik savo kūną, o mūsų siela yra viduje.

Biblijoje rašoma, kad mes esame mirę nuodėmėse, mūsų siela yra mirusi, joje nėra Dievo gyvybės. Dievas yra šventas, Jame nėra nuodėmės, Jis teisus, Jis yra amžinas gyvenimas. O kadangi mes esame nuodėmingi, atskirti nuo Dievo gyvenimo, mes esame mirę, neturintys savyje Dievo gyvybės. Laiške romiečiams rašoma, kad mūsų sielos laukia vargas ir didelis skausmas. Luko evangelijoje rašoma, kad po mirties žmogaus siela kentės ugnies liepsnose. Apreiškimo knygoje rašoma, kad ateityje bus Didysis Dievo teismas, ir visi dvasiškai mirę žmonės, atskirti nuo Dievo, visi esantys pragare, bus įmesti į ugnies ežerą ir ten kentės visą amžinybę, tai vyks be pabaigos. Dievas yra amžinas, ir Jo bausmė tęsis amžinai. Biblijoje ši bausmė ugnies ežere vadinama antrąja mirtimi. Tik pagalvokite, kokia tai baisi kančia, kai esi ugnies ežere ir iš ten niekada nebeišeisi.

Taip Dievas perspėja kiekvieną žmogų, tame tarpe ir jus, kad už nuodėmę Dievas būtinai jus nubaus, ir to neišvengs nei vienas žmogus.

Tačiau Dievas yra ir gailestingas Dievas, Jis nenori, kad jūs už savo nuodėmes būtumėte amžinai atskirti nuo Jo ir kentėtumėte amžiną kančią ugnies ežere.

Dievas parūpino jums kelią, kad jūs galėtumėte išvengti bausmės už nuodėmes. Kaip pradžioje minėjau, Dievas yra mylintis Dievas. Prieš 2000 metų Dievas viešai pademonstravo Savo meilę žmonėms. Jis atsiuntė į žemę Savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mirė ant kryžiaus už jūsų nuodėmes. Kristus ant kryžiaus sau prisiėmė jūsų nuodėmes. Kristaus mirtis ant kryžiaus buvo kur kas daugiau nei fizinė kančia. Jis kentėjo kur kas didesnę kančią. Kristus prisiėmė mums skirtą bausmę už mūsų nuodėmes. Dievas Jį ant kryžiaus nubaudė už mūsų nuodėmes. Mes turėjome būti nubausti, bet mums skirtą bausmę prisiėmė Kristus. Jis kentėjo mūsų antrąją mirtį, tas kančias, kurios buvo skirtos mums ugnies ežere.

Štai taip Dievas mums išreiškia Savo meilę. Jis nepagailėjo Savo paties Sūnaus, bet nubaudė Jį vietoj mūsų, kad mes būtume išgelbėti nuo bausmės ugnies ežere. Tai pati nostabiausia meilė, kuriai neprilygsta jokia kita meilė.
Kristus mirė už jus ant kryžiaus ir sumokėjo už visas jūsų nuodėmes. Mirdamas ant kryžiaus Jis ištarė paskutinį žodį: „Atlikta“. Atliktas buvo mokestis už jūsų nuodėmes. Biblijoje rašoma, kad trečią dieną Jis prisikėlė kaip amžinojo gyvenimo Autorius. Kristus sumokėjęs už visas jūsų nuodėmes prisikėlė, kad duotų jums amžiną gyvenimą, Dievo gyvenimą. Kristus pasiėmė iš jūsų viską, kas blogiausia – jūsų nuodėmes, jūsų mirtį, jums skirtą bausmę ugnies ežere ir mainais jums duoda nuodėmių atleidimą, išgelbėjimą nuo amžinos bausmės ir amžiną Dievo gyvenimą.

Ar jūs norėtumėte gauti nuodėmių atleidimą, ar jūs norėtumėte būti išgelbėtas nuo bausmės ugnies ežere, ar jūs norėtumėte vietoj jūsų mirties gauti amžiną Dievo gyvenimą? Jeigu jūs to norite, Dievas su džiaugsmu tai nori padaryti dėl jūsų. Ką jums reikia padaryti, kad visa tai gautumėte iš Dievo? Biblijoje rašoma, kad jums nereikia daryti nieko. Dievas neprašo iš jūsų nieko. Jis nori tik vieno dalyko. Dievas nori, kad jūs tikėtumėte tuo, ką Kristus padarė už jus ant kryžiaus. Jeigu jūs tikėsite, kad Jėzus Kristus ant kryžiaus sumokėjo už visas jūsų nuodėmes ir prisikėlė trečią dieną, tuomet Dievas atleis visas jūsų nuodėmes, išgelbės jus nuo bausmės už nuodėmę ir dovanos jums amžinąjį gyvenimą kartu su Juo danguje.

Biblijoje rašoma: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana; ne darbais, kad kuris nesigirtų“. Dievas jus išgelbsti dovanai – to jūs nei nusipelėte, nei užsitarnavote. Taip pat rašoma: „nuodėmės atlygis – mirtis; bet Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“. Už nuodėmę jūs nusipelnėte mirties ugnies ežere, bet per Kristų, per tai, ką Jis atliko ant kryžiaus, Dievas jums dovanoja amžinąjį gyvenimą. Jūs tai galite gauti iš Dievo tikėdami tuo, ką Kristus už jus atliko ant kryžiaus.

Priimkite tikėjimu iš Dievo šią maloningą dovaną.

• Kiti straipsniai >