Paprasčiausias pavyzdys, padedantis geriau suprasti Dievo trejybę, esame mes patys. Kaip rašoma Pradžios knygoje, Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą. Na, o mes esame „sudaryti“ iš trijų dalių: iš kūno, sielos ir dvasios. Nors esame viena, tačiau turime tris sudėtines dalis, kurios ir sudaro mus kaip vientisą žmogų. Tiesiog kiekviena iš šių dalių skirtingai veikia ir skirtingai pasireiškia. Panašiai yra ir su Dievu. Dievas nors yra vienas, tačiau jis turi tas tris „sudedamąsias dalis“ – tris asmenis, kurie kiekvienas turi savo veiklos sferą, atlieka tam tikras skirtingas funkcijas, tačiau tuo pačiu jie vienas su kitu yra tampriai susiję (kaip ir mūsų kūnas, siela ir dvasia). Pvz., Dievas Tėvas sugalvojo planą žmonijai, kurį įgyvendino per Savo Sūnų ir kurį finale užbaigs per Savo Dvasią. Panašiai ir žmogus: jo dvasia (protas) gali kažką sugalvoti, jo kūnas gali tai įgyvendinti, o jo siela (širdis) džiaugtis, mėgautis įgyvendinamu dalyku bei atneštais vaisiais. Finale mes juk nesakome, kad va, mano protas padarė tą ar aną. Mes sakome: tai padariau aš (neišskaidydami savęs į tris dalis, nors jos visos yra mumyse)...
Rašte yra tikrai nemažai eilučių, kuriose matome, kaip konkrečiu atveju veikia tam tikras Dievo trejybės asmuo, kaip jie tarpusavyje vienas su kitu sąveikauja ir kaip tuo moko mus tarpusavio santykių.
Norint suprasti, kaip Tėvas, Sūnus ir Dvasia bendrauja vienas su kitu, siūlau pažiūrėti į tai, kokiais mus moko būti Dievas. Rašoma, kad mumyse gyvena Jėzus Kristus (Gal 2:20), Dvasia (1Kor 6:19) ir Tėvas (Ef 4:6). Kitaip tariant, mumyse gyvena visa Trejybė ir, be abejo, duoda kažkokius tai vaisius, vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškiančius mumyse. Rašte mus Dievas moko, ką mes turime daryti, koks turi būti mūsų elgesys, mąstymas ir panašiai. Rašoma, kad mes turime būti nuolankūs vieni kitiems, kad turime iškelti kito brolio ar sesers interesus aukščiau savo paties. Siūlyčiau paskaityti Fil 2 skyrių, kur aprašomas Jėzaus Kristaus nusiteikimas. To iš mūsų siekia ir Dievas, kad mes tokie būtume bendraudami vieni su kitais. Kristaus kūne turi būti gyvenimas ne dėl savęs, bet dėl kito brolio Kristuje. Būtent tai atspindi Trejybės gyvenimo būdą. Dievas mus moko gyventi taip, kaip pats Dievas gyvena, kaip visi trys Dievo asmenys bendrauja vienas su kitu ir kartu darbuojasi.
Kuo tai susiję su jūsų pateiktu klausimu? Manau, iš to galime suprasti, kad tiek Tėvas, tiek Sūnus, tiek Dvasia yra lygiaverčiai, pasiaukojantys vienas kitam. Pavyzdžiui: Kristus pasakė Tėvui, kad Jis eina vykdyti Tėvo valios, eina mirti už žmonijos nuodėmes (Hbr 10:5-9). Skaitant Rašto aprašymus, galima pastebėti, kaip kiekvienas Trejybės narys su meile ir pasiaukojimu gyvena vienas kitam. Šventoji Dvasia, atėjusi ir apsigyvenusi mumyse, nekalba apie save, bet apie Kristų (Jn 16:13-14). Ji iškelia ne save, o Kristų. Tėvas irgi išaukštino Kristų aukščiau visko (Fil 2:9-11).
Mes kartais pagalvojame, o koks gi yra Tėvas, kokia yra Šv. Dvasia? Kol 2: 9 rašoma, kad Kristuje kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė. Tai reiškia, kad, kokias savybes turi Kristus, tokias pačias savybes turi Tėvas bei Dvasia. Tarkime, ST Viešpats sako, kad Jis yra vienintelis Dievas, be jo nėra kito, O NT rašoma, kad Jėzus Kristus yra Dievas. ST rašoma, kad Viešpats yra visagalis Dievas, o NT rašoma, kad Kristus yra visagalis Dievas. ST rašoma, kad Viešpats yra vienintelis gelbėtojas, be jo nėra kito, NT rašoma, kad Kristus yra vienintelis žmonijos gelbėtojas. ST rašoma, kad Viešpats yra Uola, NT rašoma, kad Kristus yra Uola. Taigi kuris yra kuris? Tiesa ta, kad ST Viešpats, kitaip vadinamas Jehova, yra tas pats NT asmuo, vardu Jėzus Kristus. Nei vienas trejybės asmuo nesideda sau medalio, jie gyvena pasiaukojančiai vienas kitam, jie vienas kitą laiko aukščiau savęs. Todėl Rašte yra nemažai tokių eilučių, kur rašoma, kad Tėvas atidavė savo Sūnų, o kitur, kad pats Sūnus paguldė savo gyvybę. Vienur rašoma, kad Tėvas prikėlė Sūnų, kitur – kad Sūnus prisikėlė, o dar kitur – kad Dvasia prikėlė sūnų. Paskaičius tokias tarsi prieštaraujančias viena kitai eilutes, atrodytų, norisi stvertis už galvos. Tai kuri gi eilutė teisinga – ar tai padarė Tėvas, ar tai padarė Sūnus, ar tai padarė Dvasia? Viskas yra daug paprasčiau... Tai padarė visi trys asmenys, tik konkrečioje vietoje paprastai išreiškiama konkretaus trejybės asmens santykis į tą ar kitą veiksmą. Visi trys Trejybės asmenys gyvena ne sau, bet kitam. Galbūt galėtų kilti klausimas, kodėl jie kiekvienas negalėtų gyventi sau, juk jie visi yra Dievas? Čia galėtume perfrazuoti klausimą: Kaip vadinasi ta savybė, kai žmogus nori gyventi sau, o ne dėl kito? Tai egoizmas, išdidumas, savimeilė ir panašiai. Kitaip tariant, tai – nuodėmė. O Dievas, kaip žinia, negali daryti nuodėmės, jis neturi žmogiškos prigimties, todėl Trejybės asmenys gyvena vienas kito naudai, nei vienas iš jų nekelia savo interesų aukščiau kito. Būtent todėl Dievas ir mus moko taip gyventi, kad mes būtume panašūs į Jį, kad mes atspindėtume Dievo charakterio savybes.
< Grįžti į bendrą klausimų sąrašą | Kitas klausimas>
