Vertėjo žodis skaitytojams

"VIEŠPATIES žodžiai yra tyri žodžiai, kaip sidabras, išmėgintas žemės krosnyje, septynis kartus išvalytas. Tu juos išlaikysi, o VIEŠPATIE, tu juos išsaugosi nuo šitos kartos per amžius" (Ps 12: 6-7). Tai – viena iš Dievo žodžio eilučių, sakančių, kad Dievo žodžiai yra tyri, gryni, švarūs – be klaidų, neiškraipyti, ir kad Dievas juos išsaugos per amžius.

2004 metais baigiau studijas Biblijos mokykloje ir buvau labai paveiktas Biblijoje skelbiamo mokslo apie tai, kaip Savo paties burna Dievas įkvėpė, apreiškė ir išsaugojo tyrus, be klaidų žodžius per visą istoriją, idant juos turėtume savo rankose ir galėtume skaityti. Tačiau mane nustebino ir tas faktas, kad yra daugybė biblijų, kurios skiriasi viena nuo kitos savo tekstu. Atrodytų, kad tekstų skirtumą būtų galima nurašyti skirtingam Biblijos vertėjų stiliui ar jų vartotam žodynui – juk kiekviena eilutė galėtų būti išversta kitais žodžiais, tuo pačiu neprarandant jos tikslumo. Tačiau kai kuriose biblijose vienos ar kitos eilutės mintis stipriai skiriasi ir toli gražu nėra giminingos viena kitai. Mąsčiau: "Jeigu Dievas išsaugojo vienintelį tekstą, kuris yra tyras, be jokių klaidų, tai kodėl yra skirtingo turinio tekstai – argi Dievas vienur pasakė viena ir tuo pačiu kitur pasakė kita? Iš kur tokios skirtingos biblijos?" Rankraščių raidos istoriniai veikalai ir Šv. Raštas pabrėžia, kad būta rankraščių iškraipymų. Štai apaštalas Paulius rašo tikintiesiems Korinte: "Nes mes nesame kaip daugelis, kurie iškraipo Dievo žodį..." (2Kor 2:17). Jau anomis dienomis, kai Paulius rašė Dievo jam duotus žodžius, buvo ne keletas, bet "daugelis", kraipiusių Dievo žodžio tekstą. Apreiškimo knygos 22 skyriaus 18-19 eilutėse randame apaštalo Jono užrašytas eilutes, sakančias, kad negalima prie Dievo Knygos žodžių nei pridėti, nei iš jų atimti. Taip pat Senajame Testamente Mozė perspėjo Izraelio tautą, kad jie prie Dievo surašyto Įstatymo knygų nei ką pridėtų, nei iš jų ką atimtų (Iš 4:2). Kaip bebūtų liūdna, tačiau Dievo Žodis buvo iškraipomas nuo pat tos dienos, kai Dievas jį apreiškė žmogui. Taip pasirodė iškraipyti rankraščiai.

Tačiau, nors ir atsirasdavo iškraipytų Rašto rankraščių, Dievo pažadas išsaugoti Savo Žodį nenuėjo niekais – Dievas pasirūpino, kad būtų daromos ir platinamos originalių rankraščių kopijos. Rašto eilutėse randame įamžintą liudijimą apie tai, kaip Viešpats įsakė Mozei, po jo Jozuei, o po to – ir kitiems Dievo vyrams, užrašyti Dievo žodžius į Knygą ir padaryti jos kopijas, kad Raštas būtų prieinamas daugeliui žmonių. Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente randame Dievo žodžio platinimo pėdsakų. Štai Apaštalas Petras savo antrojo laiško 3 skyriaus 15-16 eilutėse rašo, kad jis turi visus Pauliaus parašytus laiškus, juos skaito, studijuoja ir juose randa jam "sunkiai suprantamų dalykų". Nekyla jokių abejonių, kad Petras turėjo apaštalo Pauliaus laiškų nuorašus – kopijas. Originalūs Pauliaus laiškai, rašyti romiečių, korintiečių, galatų, efeziečių, filipiečių, kolosiečių bei tesalonikiečių bažnyčioms tuo tarpu buvo tose bažnyčiose, kurioms jis rašė, o jų kopijas savo rankose turėjo tiek Petras, tiek ir kiti tikintieji – kad jas galėtų skaityti, studijuoti ir paklusti juose atskleistam tikėjimui, ką ir ragino daryti apaštalai. Raštas liudija, kad Senajame Testamente pradedant Moze, o Naujajame Testamente pradedant apaštalų laikais, tikinčiųjų tarpe buvo platinamas Raštas, buvo daromos originalių hebraiškų Senojo Testamento ir graikiškų Naujojo Testamento rankraščių kopijos, kad tikintieji galėtų jas skaityti savo namuose. Be to, pirmojo amžiaus tikintieji turėjo galimybę patikrinti rankraščių kopijų tikslumą, gretindami jas su originalais, nes tuomet tikinčiųjų bažnyčios dar turėjo Naujojo Testamento originalo rankraščius.

Taip, platinant rankraščius per tikinčiųjų rankas, Dievas išsaugojo Savo Žodį iki mūsų dienų. Istorijos tekmėje Dievo išsaugotas tekstas įgijo keletą pavadinimų. Dėl jo tikslumo jis buvo vadinamas "Textus receptus" (Priimtas tekstas) – jį tikintieji priėmė kaip iš Dievo gautą Žodį, kurį jie skaitė ir platino nuo pat apaštalų laikų. Taip pat dėl daromų kopijų gausos (yra priskaičiuojama virš 5000 rankraščių kopijų) šis tekstas vadinamas "daugumos tekstu". Dar kitaip šie rankraščiai vadinami ir "vėlesniais rankraščiais". Tai X-XV amžiaus rankraščiai. Nuo to laiko, kai apaštalai parašė Naująjį Testamentą, buvo daromos originalių rankraščių kopijos, bet per ilgesnį laiką tos kopijos nuo skaitymo susidėvėdavo, susitrindavo. Todėl tikintieji iš tų, dar pilnai nesusidėvėjusių kopijų, padarydavo naujas, o susidėvėjusias – sunaikindavo. Po kiek laiko ir tos naujai padarytos kopijos susidėvėdavo ir būdavo vėl perrašomos ant naujo popieriaus. Tokiu būdu vyko sėkmingas rankraščių išlaikymo procesas – senesnius rankraščius pakeitė naujai perrašyti rankraščiai. Todėl "daugumos rankraščių" kopijos ir yra ne senesnės kaip X amžiaus bei vadinamos "vėlesniais rankraščiais".

Be vėlesniųjų "daugumos teksto" rankraščių yra išlikę ir jau paminėti iškraipyti IV-V amžiaus rankraščiai – "senesnieji rankraščiai", kuriuos tikintieji atpažino kaip iškraipytus ir atmetė juos bei jų neplatino. Šių iškraipytų rankraščių buvo labai mažai (priskaičiuojama vos apie 100 rankraščių), todėl jie vadinami "mažumos tekstu". Remiantis mokslininkų ir Biblijos tyrinėtojų duomenimis, šios "senesniųjų rankraščių" kopijos virš tūkstančio metų išgulėjo įvairiuose (daugiausiai Egipto) smėlynuose, olose, kai kurios buvo atrastos įvairiuose vienuolynuose (vienas iš "senesniųjų rankraščių" buvo rastas vienuolyno šiukšlių dėžėje). Kadangi Egipto klimatas sausas ir kadangi vienuolynuose niekas tų rankraščių neskaitydavo, jie nesusidėvėjo, nors yra ir labai seni. Po keliolikos šimtmečių, XIX amžiuje, šie iškraipyti senesnieji rankraščiai buvo iškelti iš laiko dulkių ir iš jų buvo pradėtos "kepti" iškraipyto teksto biblijos. Taigi šių senesniųjų "mažumos teksto" rankraščių niekas neskaitė nuo I iki XIX amžiaus pabaigos, tai yra 18 šimtmečių. Vien tas faktas, kad šių senesniųjų "mažumos teksto" rankraščių niekas taip ilgai neskaitė, įrodo, kad Dievas su šiuo tekstu neturi nieko bendra, nes Jis šių rankraščių nedavė tikintiesiems, jie buvo atmesti Kristaus kūno bažnyčios. Šį Dievo žmonių atmestą, iškraipytą tekstą "priglaudė" Biblijos kritikai, kurių daugumą sudaro neišgelbėti žmonės, ir jį išplatino XX-XXI amžiaus tikinčiųjų bažnyčiose. Dalis mokslininkų ir vertėjų pripažįsta "senesniuosius rankraščius" kaip geresnius, nes, pasak jų, senesni rankraščiai savo amžiumi yra artimesni tam laikui, kai buvo parašyti originalai. Tačiau tai klaidingas vertinimas, nes svarbus yra ne rankraščių amžius, o teksto tikslumas. Nors vėlesnieji "daugumos teksto" X-XV amžiaus rankraščiai ir yra jaunesni už V amžiaus "senesniuosius rankraščius", teksto tikslumu jie yra daug artimesni originaliems apaštalų parašytiems rankraščiams, nes nuo pradžių buvo kopijuojami nuo originalų, neiškraipant teksto. Tuo tarpu "senesnieji rankraščiai", nors ir yra patys seniausi, buvo parašyti iškraipant originalių rankraščių tekstą.

XVI amžiuje Lietuvoje, iškilus reformacijos bangai, "daugumos tekstas" buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. 1590 metais Jonas Bretkūnas išvertė vokišką Bibliją, kurią Martinas Liuteris buvo išvertęs iš neiškraipyto teksto. 1660 metais Samuelis Boguslavas Chylinskis taip pat iš "daugumos teksto" išvertė Bibliją į lietuvių kalbą (jo vertimas labai artimas originalams). Po kiek laiko, 1727 metais, grupė Biblijos tikinčiųjų Karaliaučiuje iš tokio paties neiškraipyto teksto išvertė į lietuvių kalbą dar vieną Bibliją. Vėliau ši Biblija buvo redaguota L. Rėzos ir pakartotinai išleista Britų Biblijos draugijos. Iš naujausių biblijų labiausiai išpopuliarėjusios yra K. Burbulio ir A. Jurėno biblijos.

Bestudijuodamas Biblijos mokykloje sužinojau, kad 1611 metais iš originalių rankraščių kopijų į anglų kalbą pažodžiui buvo išversta karaliaus Jokūbo versija (King James Version). Karaliaus Jokūbo versija buvo pradėta versti 1604 metais ir baigta versti 1611 metais. 1604 metais Anglijos karalius Jokūbas paskyrė 54 vertėjus, kad šie imtųsi versti į anglų kalbą neiškraipytąjį Senojo ir Naujo Testamento tekstą. 47 iš jų iki galo užbaigė pavestą jiems darbą. Šie vertėjai mokėjo daug kalbų, jie laisvai kalbėjo hebrajiškai ir graikiškai, buvo gerai įvaldę šias kalbas ir jas dėstė universitetuose. Be to, šie vertėjai visi buvo įtikėję Kristumi kaip savo Gelbėtoju ir pasitikėjo Dievo žodžiu.

XVI–XVII amžiuje Anglijoje pražydo reformacija, mokyklose nuo mažų dienų buvo mokoma svetimų kalbų. Buvo įprasta mokytis kalbų, meno, istorijos, literatūros, todėl Anglija knibždėte knibždėjo gerų kalbų žinovų ir vertėjų. Pats karalius Jokūbas, būdamas septynerių, galėjo laisvai išversti Biblijos tekstą iš lotynų kalbos į prancūzų, o iš prancūzų į anglų.
Per istoriją pasaulio kalbos keičiasi, iškrypsta, suprastėja, degraduoja, tačiau hebrajiški ir graikiški originalūs rankraščiai yra parašyti tokiu kalbos stiliumi, kuris niekados nesensta ir yra suprantamas žmonių, gyvenančių bet kokiame amžiuje. Dievas Savo išmintimi parinko, kad Jo originalūs rankraščiai būtų parašyti tokiomis tiksliomis kalbomis ir tokiu nesenstančiu stiliumi, kad nesvarbu, į kokią kalbą juos beišverstum, žmonės juos suprastų nepriklausomai nuo to, kokiame amžiuje jie begyventų.

Versdamas karaliaus Jokūbo versiją, verčiau ją pažodžiui – kaip ji ir į anglų kalbą buvo versta iš hebrajų (Senojo Testamento) ir graikų (Naujojo Testamento) kalbų. Pažodinis vertimas yra nepaprastai svarbus, nes Biblijoje rašoma: "...žmogus negyvena vien duona, bet [...] kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES burnos" (Įst 8:3); ir: "Nes iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nei viena raidelė, nei vienas brūkšnelis jokiu būdu neišnyks iš įstatymo, kol viskas išsipildys" (Mt 5:18). Dievas labai aiškiai sako Savo Žodyje, kad kiekviena raidelė yra labai svarbi, nes visa tai Dievas įkvėpė ir ištarė Savo paties burna. Dievo Žodyje rašoma: "...tu išaukštinai savo žodį labiau negu visą savo vardą" (Ps 138:2). Jei Dievas išaukštino Savo Knygos žodžius labiau už Savo paties vardą, tai reiškia, kad Dievas Savo surašytiems žodžiams suteikia didesnę reikšmę nei Savo paties vardui.

Dirbdamas šį darbą, naudojausi S. B. Chylinskio, A. Jurėno, L. Rėzos, rusų sinodine, lenkiškąja Gdansko ir K. Burbulio biblijų vertimais. Kai kur savo vertime, Senajame Testamente, palikau hebraizmus, kurių ypač gausu S. B. Chylinskio, A. Jurėno, L. Rėzos, rusiškoje ir lenkiškoje biblijose. Pastarose biblijose suteikiamas ypatingas dėmesys pažodiniui vertimui, kurio labai pasigendama K. Burbulio vertime. Kaip bebūtų liūdna, tačiau K. Burbulio vertime, o ypač Senajame Testamente, labai daug sutrumpinimų, apie kuriuos jis atvirai prisipažįsta savo knygoje "Gyvendamas privalai".
Versdamas Naujajį Testamentą, palikau originalo tekste paminėtus piniginius vienetus: denarus, asus, leptas ir t.t., vietoje KJV Biblijoje minimų angliškų monetų. Rašto vertime sukėliau KJV vertėjų pastabas, kuriose pateikiami galimi kitokie vertimo variantai, hebrajiški (hbr), chaldėjiški (chl), aramėjiški (aram) ir graikiški (gr) išsireiškimai, vardų ir pavadinimų reikšmės, kt. Šalia vertėjų pastabų, ypač Naujajame Testamente, parašiau nemažai savo komentarų.

Noriu padėkoti savo Viešpačiui Jėzui Kristui, mane išgelbėjusiam Savo brangiu krauju ir dovanojusiam amžiną gyvenimą danguje. Tai Jis Rašto žodžiais paskatino mane imtis šio vertimo darbo, kurį ir užbaigiau Jo malonės žodžio dėka. Esu be galo dėkingas savo žmonai Agnei, negailėjusiai nei laiko, nei jėgų, prisidedant prie šio atsakingo darbo. Taip pat dėkoju ir kitiems, vienokiu ar kitokiu būdu talkininkavusiems.
Tikiuosi šis vertimas pasitarnaus Dievo tikslui ir tikinčiųjų tiesos siekimui. Taip pat viliuosi, kad Dievas paskatins kitus tikinčiuosius prisidėti prie šio vertimo patobulinimo ir Rašto svarbos išaukštinimo.